Šią gyvenimo taisyklę jau teko išmokti daugeliui žmonių, bet dvidešimt vienerių metų
Arnas nusprendė papasakoti savąją gyvenimo istoriją.
Viskas prasidėjo jau nuo pat vaikystės. Šeimoje trūko priežiūros, todėl nuo pradinių klasių pradėjau vogti.
Gyvenau su seserimi, nes motina susirado vyrą ir būnant man 11 metų išėjo gyventi kitur.
Savivaliavimas tapo kasdienybe, niekas neatkreipdavo dėmesio į tai ir viskas tik blogėjo.
Kai šiek tiek paūgėjau per brolį įnikau į azartinius žaidimus, nevengdavau išgerti, dažnai būdavau agresyvus, gązdindavau žmones savo elgesiu.
Kai lošimams pritrūko pinigų prasidėjo stambesnės vagystės.
Galausiai visai pašlijo gyvenimas ir pradėjau vartoti narkotikus.
Viskas prasidėjo nuo „nekaltos“ žolės, o vėliau narkotikų stiprumas didėjo.
Dažnai būdavau prie kompanijos, kuri ragindavo išbandyti naujoves, neva smagesnis poveikis.
Mokyklą baigiau vartodamas, dažnai aplinkiniai, klasiokai traukdavosi iš kelio, nes mėgdavau muštis, grasinti ir t.t. Būdavo minčių apie nebevartojimą, žalingų įpročių metimą, todėl nusprendžiau pabandyti nuvykt į priklausomybės ligų gydymo centrą Linksmakalnyje „Sugrįžimas“ apie kurį girdėjau iš vieno pažystamo, baigusio šią gydymo įstaigą.
Šeimos nariai pritarė ir patys pasirūpino nuvykimu į čia.
Atvažiavus visi jau esantys vyrai surengė apklausą, kad įsitikintų, jog aš tikrai tam pasiryžęs.
Pirma para buvo duota apsipratimui su aplinka, jei būtų nepatikę, galėjau išeiti.
Visą laiką turėjau daug kantrybės, todėl likau gydytis.
Taisyklėse buvo nustaytą, kad tris mėnasius negalima visiškai išeiti iš teritorijos.
Sekantys keturi mėnesiai buvo geresni, nes jau galėjau išeiti su lydinčiu asmenimi.
Galiausiai, kai jau viskas aprimo, bet nebuvo baigtas gydymo kursas, nes jis trunka devynis mėnesius, buvo leidžiamą jau mokytis, ieškoti darbo ar šiaip užsiėmimo.
Šiame centre gyvenu 20 mėnesių, t. y. vieneri metai ir aštuoneri mėnesiai visiškai blaiviam.
Gyvenimas susitvarkė, viskas stovi savose vietose.
Požiūris į praeitį ir ateitį pasikeitė, pažinau kitą pasaulio pusę, šiuo metu turiu merginą, stropiai dirbu, gyvenu su keliais bendralikimiais bute, kurį patys tvarkėmės.
„Dažnai susimąstau, kam viso to reikėjo? Kad dabar turėčiau begales problemų? Teistumas, antstoliai... Nors ir dabar nelengva, antrą kartą į tą pačią balą nebrisiu, nes išsikapstyti bus žymiai sunkiau“, – tikina septynerius metus narkotikus vartojusi Olga (32).
Šiemet jauna moteris baigia studijas, ateityje ji žada padėti taip kaip ir ji paslydusioms moterims ir svajoja apie vestuves su mylimuoju, kurio negąsdina jos gyvenimo istorija.
Nelaiminga meilė:
Pirmą kartą narkotikų Olga pabandė 21–erių . „Išsiskyriau su draugu, puoliau į depresiją. Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo minties, kad esu niekam nereikalinga, nemylima. Mano kelyje pasitaikė „draugų“, kurie pasiūlė liūdesio atsikratyti lengvais narkotikais. Viena spalvota tabletė, suktinė žolės ir pilkas pasaulis įgyja spalvų. Po truputį užsikabinau“, – pasakoja moteris.
Pasak Olgos, kai įklimpsti, normalūs draugai dingsta, lieka tik tokie pat kaip tu. Tiesa, jų „stažas“ ir „lygis“ kitas. Ratas užsidaro. Pradžioje žaidi su lengvais narkotikais, bet visuomet atsiranda tų, kurie pasiūlo ir kai ko stipriau. To užtenka, pojūtis stipresnis, euforija didesnė. „Taip ir aš susidraugavau su švirkštu. Ar nebuvo baisu? Apie tai net nesusimąstai, nori vieno – „kaifo“. Viena dozė ir viską užmiršti. Apgaulinga laimės būsena užkabina ir nenori jos paleisti“, – pasakoja moteris.
Pasiekusi „dugną“
Moteris prisipažįsta, kad tėvams savo elgesiu kėlė įtarimų,
tačiau rasdavo įvairiausių būdų, kaip juos apgauti. „Kai jie
išsiaiškino, kokia yra reali padėtis, buvo per vėlu. Aš net nebeslėpiau.
Tuomet jau buvau nuolatinė Vilniaus taboro klientė. Visos jų pastangos
buvo perniek. Gulėjau ligoninėje, bet po dviejų savaičių istorija
kartojosi. Taboras, dozė, palaima. Kol nėra noro atsikratyti, niekas
nepadės. Tą galiu garantuoti“, – sako Olga. Būdavo visai nesvarbu,
kur esu – šiukšlyne, patvory – svarbiausia dozė. Dienos tikslas –
taboras. Atsibundi gelia visą kūną, viskas blogai, mąstai, iš kur gauti
pinigų. Pradėjau vogti. Buvau pasiekusi visišką „dugną“. Pasak
jaunos moters, nuo dozės neatgraso nei baisūs vaizdai, nei žinojimas,
kad gali užsikrėsti: „Dažnas ilgai opiatus vartojantis narkomanas neturi
sveikos kūno vietos, kur susileisti dozę. Visur atsivėrusios opos,
supūliavusios žaizdos, o ir gyvena jie ne penkių žvaigždučių viešbutyje,
bet landynėse, kur pasigauti sepsį paprasta kaip dvi kapeikos. Bet tau
nesvarbu net ir tai, kad kojoje atsivėrusioje žaizdoje pilna musių
lervų. Užsikrėsti AIDS, hepatitu C taip pat nesunku. Juk dozę gauni iš
bendro švirkšto. Taip ir aš užsikrėčiau hepatitu C“. Saulė – Simona Olga
prisipažįsta, kad narkotikų pasekmes jaučia ir dabar. „Nelabai pamenu
tų septynerių metų. O baisiausia, kad nepamenu net gyvenimo iki
narkotikų. Atrodo, jog viskas užsiblokavo, jaučiuosi kaip 21–erių, nors
man jau visi 32. Vienintelį, ką gerai pamenu, dukrelės gimimą, man tuomet buvo
27–eri. Bet net ir ji manęs neprivertė susitvarkyti. Mama sakydavo: „Tu
gal išeik iš namų, Saulutę aš užauginsiu“. Kartais kildavo tokių minčių.
Gerai, kad dukra buvo maža ir nelabai suprasdavo, kas su manim vyko“. Pasak
Olgos, kad ir kaip būtų sunku, svarbiausia artimųjų palaikymas: „Nuo
vartojimo man kojose susiformavo trombozės, jei ne mama manęs jau
nebūtų. Aišku, daugeliu atveju naudojausi jos gerumu. Bet džiaugiuosi,
kad ji manęs neišvarė, kaip atsitiko mano kaimynei, kuri mirė purvinam
skersgatvyje. Dabar jau treti metai, esu „švari“.“ 12 žingsnių į gyvenimą Į
reabilitacijos centrą, kaip sako pati pašnekovė, buvo tiesiog už rankos
atvesta. „Prie taboro kiekvieną savaitgalį stovėdavo „geltonas“
autobusiukas. Atvykę iš reabilitacijos įstaigos žmonės, kai kurie ir
buvę narkomanai, dalindavo vienkartinius švirkštus, servetėles. Jie
pasakodavo, kad yra galimybių išsigydyti. Bet aš nekreipdavau dėmesio,
ateidavau pasiimdavau ko reikia ir išeidavau. Tarpusavyje juos
vadindavome propagandos skleidėjais. Bet vieną dieną kartu su jais
atvažiavo žmonės iš Narkotikų kontrolės departamento. Jie mane
paprasčiausiai „pričiupo“. Aišku, bandžiau išsisukinėti, kad negaliu
gultis į reabilitacijos centrą, nes turiu mažą vaiką. Jei atvirai, jie
mane tiesiog už rankos visur nuvedė, sutvarkė dokumentus, paguldė į
reabilitacijos centrą Kaune“, – prisimena Olga. Dabar jaunai
moteriai vien nuo minties, kad taip paslysti gali ir jos dukra, kūnas
pagaugais nueina. Ją ir pačią dažnai aplanko visokios baimės, bet, kaip
pati sako, veja jas kiek įmanoma toliau. „Į taborą ne visada
važiuoja „dugną“ pasiekę. Traukia visi, kam reikia dozės, tik pinigų
turėk. Panašiai kaip aš, buvo „ištraukti“ ir kiti...“, – sako Olga.
